Orai ir orų svetainės vienoje vietoje

Orų naujienos Lietuvoje, pranešimai apie kelių būklę, eismo sąlygų naujienos

R E K L A M A

Karantino pamokos. (Ne)vienas namuose


Koronavirusas Graikijoje. EPA nuotrauka Manau, ne vienas užduodame sau klausimą: ką reiškia ši mūsų dienomis išgyvenama pasaulinė pandemija? Analizuojant socialinių tinklų erdvėje pasirodančius pasisakymus, galima pastebėti du vyraujančius reakcijų tipus. Pirmasis tipas yra politinis, o antrasis – religinis. Politinis tipas yra dažniausiai provokuojamas pykčio. Šis pyktis kyla iš nepasitenkinimo tuo, kas galėjo būti, bet galiausiai nebuvo padaryta. Štai iš kur atsiranda tas didžiulis noras spręsti dabar susidariusią situaciją „nukertant porą galvų“. Jau dabar matome nepatenkintųjų rengiamas programas, platinamas peticijas, kad būtų nuritintos sveikatos apsaugos ministro, premjero ir visų tų, kurie yra atsakingi už tai, jog buvo „sukeltas pavojus gyventojų gyvybėms“, galvos. Antrasis reakcijų tipas yra religinis. Koks yra charakteringas šių abiejų reakcijų bruožas? Ogi visur matyti nuodėmės ar neapibrėžtos kaltės pasekmės. Kai dabartinė situacija yra suvokiama ne ekologinės, bet religinės – arba labiau religinės-ideologinės – perspektyvos akivaizdoje, ši reakcija mato mūsų pasaulį apėmusioje pandemijoje Dievo bausmę. Tarsi Dievas būtų atsiuntęs koronavirusą tam, kad žmones nubaustų už jų nuodėmes. Tokia interpretacija jau buvo girdima Pietryčių Aziją nusiaubusio cunamio ir žemės drebėjimo Haityje akivaizdoje. Lygiai taip pat ji vėl iš naujo atgimsta šiomis dienomis ir yra prilyginama dvylikai Egiptą ištikusių bausmių. Br. Jokūbas-Marija Goštautas OP. Asmeninio archyvo nuotrauka Klaidų buvo padaryta, ir mes už jas mokame šiandien – tai yra tiesa. Ne tik žmogaus klaidos teršia mūsų planetą. Pyktis, neapykanta, keršto troškimas, noras suvesti sąskaitas, netgi egzekucijos tam, kad būtų įvykdytas teisingumas dėl gamtos teršimo, veržiasi per kraštus. Jeigu šiandien iš keršto būtent tokiu būdu sprendžiame problemas, ar klaidos bus ištaisytos, ar keršto troškimas praeis? Taip, tiesa, jog žmogus klysta, nusideda, daro bloga. Ir lygiai tokį patį blogį mes bandome prikišti ir Dievui – esą Dievas kankina nekaltus žmones, kad kaltieji atsiverstų. Tiesa yra tai, kad nuodėmė žmogų atitolina nuo Dievo. Ta pati nuodėmė verčia kentėti nekaltuosius. Jeigu Dievas verstų kentėti nekaltuosius dėl kaltųjų nuodėmių, žmogaus nuodėmės problema nebūtų išspręsta! Kerštas provokuoja kerštą, neapykanta gimdo neapykantą... Išmintingi žodžiai sako, kad Dievas atėjo ne bausti žmogaus ir jo pasmerkti, bet kad jis atsiverstų ir gyventų (plg. Ez 33, 11). Šiandien yra jaučiamas didžiulis keršto troškimas, kuris pasireiškia per norą suteikti prasmę tam, kas šiandien vyksta. Norėtųsi, kad būtų pasiūlyta kitokia interpretacija, kuri nebūtų noras paneigti dabar vyraujantį blogį, bet skatintų įžvelgti gėrį, jį kurti ir suteiktų Išganymo žodį. Tai visiškai nereiškia subanalinimo, bet labiau prasmės ieškojimą. Žmogus yra slėpinys. Tai kyla iš to, jog jis yra dvasinė ir kūniška būtybė, todėl negalime jo matyti tik iš materialiosios pusės. Kaip kūniška būtybė, žmogus yra susietas su materialiu pasauliu, su gamta, bet kaip dvasinė būtybė jis tiesiogiai susietas su Dievu, visa ko egzistencijos Šaltiniu. Žmogaus negalima skaldyti į dalis – žmogus yra ir kūniška, ir dvasinė būtybė, todėl jis yra slėpinys. Žmogaus kūnas be sielos yra lavonas, o siela be kūno – šmėkla, vaiduoklis, bet ne žmogus. Būtent todėl tarp Dievo ir žmogaus yra ne tik dvasinis ryšys, bet dievažmogiškas santykis. Būtent todėl ir pats santykis yra slėpinys. Nesileidžiant į sudėtingus išvedžiojimus, galima tiesiog pasakyti, kad šis santykis pasireškia tuo, jog Dievas yra su žmogumi, o ne priešais jį ar už jo. Dievas neatsistoja priešais žmogų kaip teisėjas teismo salėje, bet Jis yra kartu su juo. Suvokimas, kad Dievas yra kartu su mumis, viską keičia. Karantinas Visagine. Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL © Baltijos fotografijos linija Būdamas kartu su žmogumi, Dievas pasireiškia kaip tas, kuris nori jį išgelbėti, o ne prislėgti teisdamas ar smerkdamas. Labai konkrečiai Dievo troškimas išgelbėti žmogų pasireiškia per paprastą atsakymo į problemą klausymąsi ir jo matymą, nes atsakymas visuomet slypi pačioje problemoje. Jeigu mes laikomės šios taisyklės, atrandame maldavimą, slypintį maldoje. Kieno maldavimą ir kam? Pirmiausia Dievo maldavimą, kad žmogus saugotų savo sveikatą, saugotų savo sielą, saugotų savo gyvenimą, saugotų savo planetą ir taip pat mūsų maldavimą, kuris tampa malda, kad Dievas parodytų kelią, suteiktų išminties ir kad tiesiogiai gydytų mūsų kūną, mūsų sielą, mūsų pasaulį. Kokį nuostabų simbolinį viso to pavyzdį matėme popiežiaus Pranciškaus išskirtiniame Urbi et Orbi palaiminime. Atrodė, jog pats dangus verkia dėl kenčiančios žemės ir žmonių, ir lietus, tarsi malda ir laiminimas, krito iš dangaus ant popiežiaus, nešančio visą Bažnyčią, pečių – malda, kuri leidosi iš dangaus lietumi, ir malda, kuri kilo į dangų smilkalų dūmais nuo eucharistinės adoracijos altoriaus. Ką mums sako krikščionys dykumų tėvai iš pirmųjų Bažnyčios amžių? Ką jie nuolat kartoja? Jie perduoda Evangelijos žodžius – „Eik į savo kambarėlį!“(Mt 6, 6). Tam, kad suprastume šiuos žodžius, reikia suvokti kambarėlį plačiąja prasme. Viena vertus, jis simbolizuoja kalėjimo kamerą kaliniui, taip pat reiškia gyvenimo pamatą, nes yra gyvasis kambarėlis. Tarp kalėjimo ir gyvenimo – tokia yra vienuolio gyvenimo celėje (savo kambarėlyje) – realybė. Bet vienuolinis gyvenimas moko peržengti vidinį slenkstį, moko perkeisti kalėjimo sienas į gyvenimą. Štai kodėl dykumų tėvai ir ragina sugrįžti į savo kambarėlį – jei tu nori išsilaisvinti iš bet kokio savo gyvenimo kalėjimo, eik į gyvenimą ir dėl to eik į savo kambarėlį. Šiandien mūsų prašoma laikytis karantino – užsidaryti, likti namie, niekur nesiblaškyti. Jau ne kartą esame girdėję, bet dar kartą pakartosiu, kad mes galime priimti tai kaip kalėjimą, bet taip pat – kaip dovaną. Pavojus yra tikras, nes išėjimas į lauką gali reikšti pavojų gyvybei, ir tam, kad išsaugotų gyvybę, kad galėtų gyventi, žmogus turi saugotis išorinio kontakto su kitu žmogumi ir netgi su daiktais. Tačiau problema yra ta, kad žmogus nemoka, arba, geriau reikėtų sakyti, negali pakęsti buvimo dvidešimt keturias valandas iš dvidešimt keturių su pačiu savimi. Buvimas su savimi yra nepakeliamas. Tačiau šiandien mes turime to mokytis, mokytis iš naujo pažinti save, būti su savimi ir visgi suvokti, kad nesame vieni – nes Dievas yra su mumis. Popiežius Pranciškus. EPA nuotrauka Dievas yra numatęs žmonijai didžią ateitį, dėl to į ją yra kreipiamas prašymas, maldavimas, malda. Būtent tam, kad žmogus šią maldą išgirstų ir pradėtų ja gyventi, jam reikia sugrįžti į save, sugrįžti į savo dvasinį centrą, į susitikimo su Dievu vietą, sugrįžti „į savo kambarėlį“. Gal mums ir reikia šio valdžios „spyrio į užpakalį“, kad galiausiai sugrįžtume į savo namus, į savo butus, į savo kambarius, kad galiausiai suprastume, ko mums iš tiesų reikia. Kiek jau laiko klausėme savęs, kada žmogus galiausiai susivoks, kada galiausiai grįš į save. Ir stebuklai vyksta! Žmonija, kuri vis toliau rodėsi nepaklusni, laisvamanė, šiandien sėdi namuose, nors ir dantis sukandus. Ką dabar reikia suprasti? Ogi, kad – kaip apaštalas Paulius sakė – mumyse pačiuose gyvena du žmonės – vienas išorinis ir pradingstantis, ir kitas vidinis, kuris vis auga ir stiprėja (plg. 2 Kor, 4, 16). Mes sugrįžome į savo išorinį kambarėlį, bet ar galiausiai sugrįšime į vidinį? Turime mokytis suprasti šią tiesą. Dievo sukurtas pasaulis žmogui nėra kalėjimas, iš kurio jis turi išsivaduoti, bet vieta ir erdvė, kurioje jis eina į savo išsipildymą, į savo šventumą. Žmogaus šventumo kelias yra tiesiogiai susijęs su Dievo kūrinija, ir apie pasaulį reikia mąstyti neatsiejamai nuo to, kaip žmogus eina savo išsipildymo link. Begalinis žmogaus troškimas pažinti visatą, atskleisti jos paslaptis, būtent ir yra susijęs su jame įrašytu pasaulio išpildymo, pasaulio vedimo į jo išsipildymą, pašaukime. Dievas žmogui duoda misiją suteikti vardus kūriniams – suteikti vardą, tai suteikti esmę, nurodyti tikrąją prigimtį (plg. Pr 2, 19–20). Žmogus, gyvendamas Dievo malonėje ir per Dievo malonę, ją taip pat perduoda ir visai kūrinijai – ją pašventina. Jis eina šventumo keliu ir taip šventina visą pasaulį, visą visatą. Žmogus, šventindamas savo kūną, kuris yra materialaus ir kūniško pasaulio dalis, taip pat pašventina ir žemę, iš kurios buvo paimtas tas, Šventajame Rašte minimas, molio gabalėlis ir suformuotas mūsų kūnas. Įsikūnydamas ir mus išganydamas, Jėzus sugrąžina žmogui jo prarastą Dievo vaiko garbę, ir ne tik garbę, bet ir atsakomybę vesti kūriniją į jos išsipildymą. Kristus, grįždamas pas Tėvą, pažadėjo ir atsiuntė savo Dvasią, kuri pašventina žmoniją, o per žmoniją – ir kūriniją. Tai yra Dievo malonės ir laisvos žmogaus valios darbas, kad būtų sukurta ir išpildyta naujoji kūrinija. Žmogus iš Kristaus išmoksta tapti tikruoju sodininku, o ne despotu valdovu, kuriam rūpi tik pavergti, užvaldyti kūriniją. Karantinas Kėdainiuose, penktadienio vakaras. Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL © Baltijos fotografijos linija Taigi šiandien, kai gyvenimas beldžiasi į mūsų duris, turime savęs klausti, ką mes darome, kad Dievo mums duodamas gyvenimas taptų realybe. Kai Dievas beldžiasi į mūsų dvasios kambarėlio duris, ar mes esame jame, kad atidarytume, o gal blaškomės kažkur ir to beldimo negirdime? Ką mes darome, kad mūsų gyvenimas taptų gyvybės kambarėliu? Šiandien, kai žmonija svajoja apie „naująjį žmogų“, realizuojamą kuriant robotus, krikščionybė jai siūlo naująjį žmogų, sukurtą ne pagal roboto modelį, bet įgyvendinant jame įrašytą Dievo paveikslą ir panašumą. Tai yra Dievo planas, kurį Jis parengė žmogui nuo pasaulio sukūrimo, bet tai gali būti įgyvendinta tik tuomet, kai žmogus taps vidiniu žmogumi, tik tuomet, jei jis sugrįš į „savo kambarėlį“. Šiandienis raginimas likti namuose gali būti pirmas žingsnis, kuris ves į sugrįžimą į save ir į naują santykį su Dievu. Kovodamas su koronavirusu – kovodamas iš esmės – žmogus kovoja su „korone“, kuri jį slegia, bet taip pat jis eina link karūnos, kuri reiškia pergalę prieš blogį ir mirtį, savęs atradimą Dievo plane bei to plano išpildymą. Kai gyvenimas sugrįš į savo vėžes, kai gatvės ir parkai vėl prisipildys žmonių, kai kasdienybė vėl muš mums tokį įprastą ritmą, nepamirškime šios pamokos. Brolis Jokūbas-Marija Goštautas OP – vienuolis dominikonas, šiuo metu studijuojantis Rytų Bažnyčių teologiją Popiežiškajame krikščioniškųjų Rytų studijų institute (PIO) prie Šv. Grigaliaus (Gregorianum) universiteto, Romoje.

Pilnas straipsnis bernardinai.lt svetainėje.

Naujausios orų naujienos Lietuvoje: