Orai ir orų svetainės vienoje vietoje

Orų naujienos Lietuvoje, pranešimai apie kelių būklę, eismo sąlygų naujienos

Kamufliažinis skaitalas


Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija Tekstas spausdinamas iš šeštojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio. Lyg pagal filmo scenarijų, kaip iš kibiro pila lietus. Auto­mobilis su manimi ir dar trimis žalmargiais skustagalviais, kurių uniformas ties žastais puošia trispalvės, lekia iki gyvo kaulo įgrisusiu maršrutu Kaunas–Klaipėda. Čia nepadeda ir ausinės. Ramų Jimo Morrisono balsą nustelbia žemi dažniai ir rusiško popso rimai. Šauktinių kalbos paprastos. Po savaitgalio į dalinį grįžtantys kariai vieni kitiems pasakoja apie išgertus kokteilius, nuotykius su merginomis, rekordiškai didelius ir rekordiškai pigius kebabus ar apie kartu su šeima praleistą laiką. Temos visada tos pačios. Savanoriška tarnyba kariuomenėje mane supažindino su gniuždančiu rutinos grožiu. Vėl sekmadienis, vėl kelionė į dragūnus, vėl pro praleidžiamąjį punktą, kur retkarčiais tavęs laukia raudonomis beretėmis pasidabinę karo policijos pareigūnai. Savo žvitriomis akimis jie vėl gaudo praeinančių šauktinių mimikas ir tikisi pričiupti kokį išgėrusį ar prasikaltusį. Vis būtų įvykis. Juk ir jiems reikia gelbėtis nuo rutinos. Praėjus face-control‘ą ir pateikus išleidimo iš dalinio teritorijos lapelį, vėl grįžti į kuopą, kurią jau norom nenorom pradedi vadinti savo namais. Vėl tie patys veidai, pasiilgti ar įkyrėję žmonės, tavo spintelė ir beraukšlės lovos su kūgiu suformuotomis pagalvėmis, kurios styro tarsi cukrinės dekoracijos ant torto. Susitvarkai, trumpai aptari svieto naujienas ir ruošiesi dieną vainikuojančiam vėliavos nuleidimui. „Vėliavą gerbt, vėliavą nuleist“, – įsakmus bataliono budėtojo balsas galutinai pabudina, išplėšia iš atsivežto namų jaukumo ir artimųjų juoko į realybę. Tu vėl karys, vienas, nors ir tarp žmonių, vėl stovi vėliavos sargyboje. Jos nuleidimas yra apgaubtas magija ir sakralumu. Nesvarbu, kur būtum mintyse iškeliavęs, kokios būtum nuotaikos, pervargęs nuo pratybų poligone ar nesuvaldantis juoko, – bataliono aikštėje išrikiuotų karių žvilgsniai į trispalvę primena dėl ko, už ką ir kam tuos devynis mėnesius gyvenimo skiri. AUKA Man tarnyba – auka. Ne valdžiai, ne taikai, o pirmiausia – savo šeimai, draugei, kaimynams, bendruomenei ir pagaliau sau. Auka, kurią sąmoningai prisiėmiau kaip būdą pačiam atsakyti už savo valstybę. Auka, kuri išlaisvina, leidžia tapti trapios laisvės sargu. Laisvės, kurią gynė lietuvių savanoriai nepriklausomybės kovose, pokario partizanai ir pogrindininkai soviet­mečiu, jų įkvėpti Sąjūdžio laikų žmonės ir dabar – mes, kiekvienas pagal savo supratimą ir galimybes. Nenorėjau – nors galėjau – būti eilinis jaunuolis, geriantis latte hipsteriškose senamiesčio kavinėse, kai tuo metu kažkoks runkelis iš kaimo su viena krautuve taškosi purvynuose už tai, kad aš būčiau saugus. Norėjau prisidėti, patirti tai, ko niekur kitur nepatirčiau, įrodyti sau, kad galiu prisidėti, ir griauti stereotipą, kad kariuomenė – bukagalviams perauklėti skirta vieta. Vietoje eilinio jaunuolio, tapau jaunesniuoju eiliniu Kizniu. BUITIS Prieš ateidamas tarnauti, turėjau susiformavęs kariuomenės vaizdinį. Prisižiūrėjęs Stanley Kubricko Full metal jacket ir prisiklausęs senelio pasakojimų apie tarnybą sovietinėje armijoje, eidamas pro Klaipėdos dragūnų bataliono vartus galvojau: „Sveiki atvykę į pragarą“. Dėl paties rėkimo rėkiantys seržantai, neįveikiamos bausmės, košės, tušonkės, prastos gyvenimo sąlygos ir jokio supratingumo ar užuojautos iš aukščiau – buvau tam pasiruošęs, nors ir su baime. Vis dėlto klydau. Kariuomenė, priešingai mano nusiteikimui, pertapė mano susikurtą paveikslą. Beveik niekas ant tavęs nerėks, jei tu elgsiesi, kaip priklauso. „Kaip jūs su mumis, taip mes atgal“, – sakė vienas vadų. Reikia paminėti, ši taisyklė negaliojo Bazinio kario kurso (pirmieji trys tarnybos mėnesiai) metu, kai buvo privalu tokiam įvairiam visuomenės kontingentui paaiškinti, kur jie pakliuvo. „Nenusivalei batų? Prigulk ant 50“ (kitaip tariant, padaryk 50 atsispaudimų). Jei kuopoje skraido „katinai“ (dulkės), tai „20 minučių laimės“ (intensyvus sportas) arba „muilo šventė“ (išpiltas muiluoto vandens kibiras kuopoje) bus sprendimo būdas. Išskyrus šį nesmagų adaptacinį periodą, kariuomenėje su žmogiškumu neprasilenkiama. Prieš kiekvieną aktyvią fizinę veiklą instruktoriai teiraujasi, ar visi sveiki ir gali dalyvauti. Pratybų metu taip pat. Niekas nereikalaus eiti dešimt kilometrų su žygio ekipuote ir ginklu, jei nutrintos pėdos. Sveikas protas visuomet šalia. Apsirikau ir dėl maisto bei gyvenimo sąlygų. Picos, lazanijos, burgeriai, kepsniai ir apkepai, kasdien skirtingos sriubos. Kariuomenėje maitina geriau nei namie. Maistas kokybiškas ir jo užtenka. Patalynė ir rankšluosčiai keičiami, karšto vandens dušuose yra. Galėtum pagalvoti, kad esi viešbutyje, bet vis neateinančios kambarinės leidžia suprasti, kur iš tikrųjų gyveni. Taigi verkšlenti dėl sušutusių grikių ir ledinio vandens dušo netenka. PRATYBŲ VARGAI Pratybų metu tenka kaip reikiant išlankstyti galimybių ir sulankstyti komforto ribas. Šaltis, miego trūkumas, fizinis išsekimas yra žodžiai, be kurių neapsieisi kalbant apie „miškus“. Prisimenu kaip šiandien: sunkvežimiui sustojus proskynoje, išlipa mūsų skyrius. Nieko nelaukę judame gilyn į mišką, kur praktikuojamės žiedinę gynybą. Žinojimas, kad priešas gali būti bet kur, kad tai nebe pratybos batalione, kur priešas buvo tik menamas, kuria rimtumo atmosferą. Kol stebime savo šaudymo sektorius, vadas nustatinėja mūsų buvimo vietą ir planuoja maršrutą – rengsime pasalą. „Psss“, – išgirdau. Pajudame. Tankiu eglynu, primenančiu kelią į Narniją, sniege viena po kitos žingsniuoja pėdos. Po gero pusvalandžio pasiekiame galutinę susitelkimo vietą. Čia paliksime žygio ekipuotės kuprines. Pasiėmę būtiniausius daiktus, einame į užduoties rajoną. Ten, išsidėstę palei kelią, sugulame ant sniego. Praėjo valanda, antra jau irgi skaičiuoja paskutines minutes. Kojos spėjo pavirsti medinėmis kaladėmis. Rankų pirštai juda kaip sulėtintame filme. Priešo nematyti. Nors pradiniame įsakyme buvo minėta, kad lauksime dvi valandas, planai pasikeičia. Vadas praneša, kad būsime dar porą valandų. Moralinis nusiteikimas krenta. Šalčiui geliant visą kūną, mintyse iškyla šilti vaizdai: saulėtos vasaros dienos, karštas paplūdimio smėlis ir trumpos rankovės. Sukandi dantis ir ignoruoji kūno pojūčius. Pagaliau, laikrodžio rodyklei apsukus ne vieną ratą, išganingas „psss“ pranešė: „Priešas pakeitė planuotą maršrutą ir jo nesulauksim. Traukiamės“. Kol grįžome iki savo kuprinių, visiškai sutemo. Skyriaus vadas radijo ryšiu iškvietė transportą. Greitu žingsniu pajudėjome į sutartą vietą. Žygio ekipuotės kuprinė stipriai spaudžia mano silpną nugarą. Pagaliau. Ant kelio sušmėžuoja sunkvežimio siluetas. Išsiaiškinę, kad tai savos pajėgos, pasikrauname daiktus, sulipame ir važiuojame pastate įsitvirtinusio savo būrio link. Nuotaika jau geresnė, tuoj valgysime sausą davinį, katiliukuose virsimės arbatą, o ir miegosime ne po atviru dangumi, bet apleistame pastate. Kai privažiavome prie nakvynės objekto (dviaukščio pastato su administraciniais priestatais – buvusio kolūkio), mus pasitiko patruliai. Pasišviesdami raudonos šviesos filtrais, palydėjo į antrą aukštą, kur įsikūręs likęs būrys. Nepaisant pagerėjusios savijautos ir poilsio regimybės, vos spėję pavalgyti, gavome įsakymą laikytis garso ir šviesos maskuotės bei pradėti patruliavimą. Viena budėjimo pamaina, kurių man teko trys, truko valandą. Turėjau patruliuoti nuo dvidešimt antros, o po vidurnakčio – nuo pirmos ir ketvirtos valandos. Nors bandyti miegoti beprasmiška, vis tiek priguliau pailsinti akis. Miegmaišyje visada šalta. Jame sukišti kerzai, drabužiai, amunicinis diržas ir šaltį traukiantis ginklas taipogi neteikia komforto. Šiaip ne taip surandu patogią pozą ir – o stebukle! – užsnūstu. Prabundu drebėdamas, kojos sustingusios. Norisi kuo mažiau judėti. Sukaupęs ryžtą, apsirengiu ir pakeičiu ankstesnę pamainą, ir taip – tris kartus. Reikia pridurti, kad patruliuodamas, ypač naktį, anksčiau ar vėliau pradedi matyti priešus ten, kur jų nėra. Atrodo, kažkas krebžda, prabėga ar šnabždasi. Be nuovargio ir šalčio, atsiranda dar ir baimė. Taip slenka naktis, kol išaušta kiek šiltesnis rytas. Dabar visi ruošiasi, priešas turėtų pulti. Kariai savo pozicijose. Aš antrame aukšte su FN-SCAR‘o optika stebiu pastato apylinkes. Jie tuoj pasirodys. Ir tikrai, iš eglynėlio, už gerų 700 metrų, laužyta vora išjudėjo priešo pajėgos. Šalia manęs karys užtaiso lengvąjį kulkosvaidį. Prasideda... Tai yra pėstininkų gyvenimas. Purvinas, varginantis, bet kaip atlygį teikiantis patirtį, kurios niekur kitur neišgyvensi. Pagaliau čia juk karas, nors ir žaislinis. APVILTI LŪKESČIAI Nepabūgau pratybų negandų, tačiau didelį iššūkį kelia ir labiausiai vargina tai, kam apmąstymuose skyriau mažiausiai laiko. Tai kartu tarnavę žmonės. Po pirmų dienų kareivinėse supratau, kad iki tol gyvenau šiltnamio sąlygomis. Mano įprastą pasaulį, kuriame iškilusius ginčus ar dilemas buvau linkęs spręsti diskusija ir argumentais, užtemdė garsiau rėkiančio ir krūtinę labiau išpučiančio šešėlis. Pasaulį, kur suklydus tau patardavo, pakeitė pasaulis, kur esi iškart smerkiamas, o dar ir pasiunčiamas visomis įmanomomis ir neįmanomomis kryptimis. Smalsų, romantinio jaunatviško užsidegimo pasaulį pakeitė gimtojo kaimo laukų horizontu apsiribojęs mąstymas. Galiausiai pasaulį, kuriame galioja įprastas elementarus mandagumas ir etiketas (kalbu apie fundamentalius žodelius „ačiū“, „atsiprašau“ ir „dėkui“), pakeitė grubus žvilgsnis, garsus bezdėjimas ir raugėjimas. Būčiau neteisus sakydamas, kad visi dundukai. Buvo žmonių, su kuriais turėjau apie ką šnekėti, ir šnekėjausi. Vis dėlto nuolat susilaukdavau replikų: „A jūs girti, a ką, kad čia apie politiką šnekat, kalbėkit apie bobas, mašinas, beleką, bet ne šitą šūdą“. Kitąkart aiškinantis Šiaurės Korėjos santvarkos ypatybes, kažkas iš kampo pareiškė, kad jis esąs „lietuvis, gyvena Lietuvoj ir jokios Korėjos jam neįdomios“. Pasitaikydavo, kad pats įsiveldavau į pokalbį su pašnekovu, ne visai tinkamu diskusijai. Tuomet nuoširdžiai bandai paaiškinti, kad, tarkim, valstybę laikyti šunaujų gauja yra neprotinga ar kad Lietuvoje gyventi nėra taip jau blogai. Vis dėlto kad ir kiek stengtumeisi, pokalbis dažniausiai baigiasi nesusipratimu: į tave smigs kiauras žvilgsnis arba, dar geriau, pritrūkus argumentų ir optimizmo, tave kaip nors ad hominem iškoneveiks. Vienąkart bandžiau apginti daugumos žeminamą vaikinuką, kuriam, švelniai tariant, nelabai sekėsi vykdyti jam skirtas užduotis. Sakytum, kad būtų protingiau tam kariui paaiškinti, ką jis blogai daro, ir parodyti, kaip reiktų elgtis, o ne pasmerkti jį be teisės pasitaisyti. Bet po panašių pastabų ir pats velnių gauni, ir dar lieki premjero Andriaus Kubiliaus vietoje – lyg viską ir teisingai darei, bet, atrodo, visi savo pyktį kažkodėl išlieja būtent ant tavęs. Ir taip diena iš dienos, savaitė po savaitės. Visi dalykai sukrenta į krūvą, ir tada tave užplūsta pyktis – ant visų ir ant nieko. Kartu persmelkia suvokimas, kokia ironiška tavo situacija. Užsirašai, džiaugiesi savo apsisprendimu, o atėjęs supranti, kad patekai ne visai ten. Situacijų komedijoje panašiai turbūt jaučiasi vokiečių kalbos besimokantis studentas, kuris supainiojęs kabinetus pakliūva į italų kalbos kursus, todėl į jo „Guten Tag!“ visi atsako „Scusi?“ Suprasdamas savo padėties absurdiškumą, vaikštai iš kampo į kampą, kartais iš savęs juokiesi, kartais nerimo apsunkusiomis akimis žiūri pro langą, kaip koks Casparo Davido Friedricho paveikslo Der Wanderer über dem Nebelmeer herojus. Ramiai skaityti taip pat negali, nes visur kas nors zuja (kariuomenėje vienintelė vieta, kur būni vienas, yra tualetas). NĖRA TO BLOGO Britai sako, kiekvienas lietaus debesis turi sidabrinį pamušalą. Ir aš niekad nesigailėjau, kad esu čia. Gyvendamas aplinkoje, kur sudėtinga ginti savo idėjas argumentais, išmokau (praktiškai), kad su kvailais žmonėmis diskutuoti neverta. Internautai šiuo klausimu sako: „Nesiginčyk su kvailiais, jie tave nutemps į savo lygį ir nugalės patirtimi“. Šitas žinojimas veda prie kant­rybės ir abejingumo durniams ugdymo. Susidūręs su panašiais, nebeskiriu laiko ir pastangų pateikti argumentuotą nuomonę, o nusišypsau ar apsimetu dvigubai didesniu kvailiu nei mano pašnekovas. Ir vis dėlto, jei jau diskutuoji su žmogumi, grindžiančiu savo nuomonę viskuo, išskyrus argumentus, tuo pat metu miklini savo protą, ieškodamas pašnekovo loginių klaidų. Trumpai tariant, nors tarnyba tikrai nėra vienas malonumas, tačiau formuojantis asmenybei, emociniam intelektui ir kritiniam protui ši devynių mėnesių patirtis tikrai reikšminga. Kariuomenėje atradau save, supratau, ko iš tikrųjų noriu ir kokie yra mano prioritetai. Jau nekalbu apie įgūdžius ir savybes, kurių dar pats nesuvokiau ir kurios man atsiskleis ateityje. Kariuomenėje įsitikinau, kad esu kultūros žmogus. Gyvendamas vienodai pilkose kareivinėse su vienodai kirptais ir vienodai žaliais žmogeliukais, troškau civilizacijos stebuklų – jei ne barokinių bažnyčių ar Kauno modernizmo, impresionistinių diptikų ar renesansinės tapybos, tai bent elementaraus pašnekesio apie idėjas, pasaulį ir jį keičiančius įvykius. Kariuomenėje supratau, kad savo galimybių ribas žmogus nusistato pats. Labai norėdamas kiekvienas gali nugalėti save. Atrodys, kad nebeturi jėgų, nebegali, tau velniškai skauda ar tiesiog nebenori. Ir vis dėlto kažką savyje įveiki ir padarai užduotį iki galo. Lėtai ar greitai, lengvai ar sunkiai, su šypsena ar skausmo išraiška, bet padarai. Ir tai suvokiau dėvėdamas uniformą. Kariuomenėje, nepaisant didelės pilkos masės, sutikau įdomių žmonių, su kuriais, tikiu, palaikysime santykius dar ilgai. Žmonių iš skirtingų Lietuvos kampelių, Lietuvos rusų, žemaičių ir lietuvninkų. Kiekvienas iš jų – su unikaliomis patirtimis ir požiūriu į valstybę. Pašnekesiai su jais, it dar viena akis ant kaktos, atvėrė man visai kitokias perspektyvas į tuos pačius dalykus. Kas yra Lietuva? Kas yra lietuvis? Panašius klausimus buvau priverstas sau iškelti ir atsakyti iš naujo. Kariuomenėje patyriau tai, kam nepasiryžčiau savo noru. O jūs sausį ar maudėtės jūroje? Ar miegojote žiemą savaitę po atviru dangumi, žiūrėdami kaip krenta žvaigždės ir ramiai linguoja pušų viršūnės? Pagaliau kariuomenėje išmokau to, ko čia ir ateinama – kariauti. Moku naudotis ginklu, taikytis ir šauti. Išmokau taktikos, išmokau išgyventi ir gyventi oro sąlygomis, kai net meškos nedrįsta eiti laukan. Iki profesionalaus kario man dar toli toli. Tačiau jei išauštų ta baisi diena, kai išvystume mūsų valstybės sienas kertančius orkus, sugebėčiau padaryti milijoną kartų daugiau nei gebėjau prieš tarnybą. Ir dėl to džiaugiuosi. TAŠKAI ANT „I“ Tarnyba – rimtas iššūkis. Tam reikia pasiryžimo ir ištvermės. Buvo visko: ir ypač slegiančių akimirkų, ir palaimą teikiančio džiugesio. Sunku, nes jauti, kad esi ne savo vietoj, kad patekai į pasaulį, kur tavo įžvalgos ir žinios praranda prasmę, kad dabar tu pasaulyje, kur esi vertinamas ne pagal protą ar idėjas, o fizinę jėgą ir smūgio stiprumą. Jautiesi vienišas ir šiek tiek neišnaudotas. Visuotinė tarnyba ir tarnybos galimybių išplėtimas, liaujantis visus tarnaujančius aklai mesti į pėstininkų dalinius, išspręstų šią problemą. Sunku ir dėl to, kad nesi laisvas. It savotiškas baudžiauninkas, kai turi beatodairiškai vykdyti paliepimus, kad ir kokie kvaili ar nelogiški jie būtų. Suvaržymus jauti ir už dalinio ribų, kai visur turi nešiotis išleidimo lapelį, kuriame parašyta, kad šeimininkas (Lietuvos kariuomenė) leido grįžti namo. Suvoki, kad tos laisvės atsisakei savanoriškai, bet tas nuolatinis pavadėlis anksčiau ar vėliau pradeda pasąmoningai veikti ir erzinti. Bet išugdytos savybės ir įgytos pamokos, nepakartojama patirtis, asmenybės branda ir gyvenimiška išmintis nusveria visas negandas, vargus ir skausmus bei priveda prie išvados, kad kariuomenė visokeriopai ugdo. Dabar vėl važiuoju. Šįkart ne namo, o į pratybas. Gerk­lę gniaužia cigarečių ir UNIMOG’o išmetamų dujų mišinys. Oras drėgnas, iš migla aptraukto dangaus pasipila šlapdriba. Susispaudę lyg šprotai skardinėje ir žvilgsnius įsmeigę į tolį, sėdime mes – Lietuvos kariai. „Dar viena savaitė miškuose“, – pagalvoju. 

Pilnas straipsnis bernardinai.lt svetainėje.

Naujausios orų naujienos Lietuvoje:

2018-11-20, Antradienis

2018-11-19, Pirmadienis

2018-11-18, Sekmadienis

2018-11-17, Šeštadienis

2018-11-16, Penktadienis

2018-11-15, Ketvirtadienis

 senesni >