Orai ir orų svetainės vienoje vietoje

Orų naujienos Lietuvoje, pranešimai apie kelių būklę, eismo sąlygų naujienos

Ir visa, kas nespėjo atsitikti, nutolsta pasroviui nebūtimi. Prahos pavasaris po 50 metų


Wikipedia.com nuotr. „Kada ir svetimi – nesvetimi / Ir visa, kas nespėjo atsitikti, / Nutolsta pasroviui nebūtimi, / Tarytum nebūtis turėtų kryptį“, – taip prasideda poeto Tomo Venclovos 1968 metais užrašytas „Eilėraštis apie draugus“. Kaip liudija pats autorius, šias eiles jis užrašė po to, kai rugpjūčio pabaigoje Maskvoje septyni žmonės, kurių gretose buvo ir jo bičiulė poetė Natalija Gorbanevskaja, protestavo prieš sovietinės armijos įsiveržimą į Čekoslovakiją. Protestavo, suprantama, rizikuodami patekti į kalėjimą. Kas gi yra tie dalykai, kurie nutolo nebūtin taip ir nespėję atsitikti? Diplomatas ir ilgametis Vaclavo Havelo bičiulis Michaelas Zantovsky savo knygoje „Havel. A Life“ (Havelas. Gyvenimas) rašo apie Prahos pavasario išvakares. Rašo apie smarkiai išsiplėtusias asmens saviraiškos ribas, apie klestinčius teatrus, klubus ir kavines, apie laisvai pardavinėjamus Bitlų vinilus, leidžiamas Jacko Kerouaco, Alleno Ginsbergo knygas, teatre statomus Haroldą Pinterį, Samuellį Beckettą, Eugene’ą Ionesco ir tą patį V. Havelą. Rašo apie prasidėjusias ekonomikos reformas, siekusias išjundinti iš stagnacijos kolektyvistinę ekonomiką. Rašo apie Čekoslovakijos rašytojų sąjungos ketvirtąjį kongresą ir drąsius jo pareiškimus, kai, pavyzdžiui, Milanas Kundera pareiškė, jog jų kultūra ir tradicija užsienio jėgos yra prievarta atplėšiama nuo Europos. Trumpai tariant, M. Zantovsky rašo apie bandymus kurti komunizmą žmonišku veidu.   Rašo apie bandymus, kurių viltis į šipulius sudaužė rugpjūčio 21 dieną įvykdytas sovietų įsiveržimas. M. Zantovsky žodžiais, Prahos pavasaris modernioje Čekijos isorijoje reiškė du dalykus. Pirma, dužo visos viltys reformuoti režimą. Antra, komunistų legitimumas po to tegalėjo remtis vien tik prievarta, kurią kažkiek galbūt galėjo suminkštinti nebent pastangos užtikrinti sąlyginę materialinę gerovę. Ramūno Danisevičiaus nuotr. Tačiau ką gi Prahos pavasaris, prabėgus pusei amžiaus, reiškia mums?  Sakyčiau, kad visų pirma tai yra vilties žinia. Vilties, kaip ją suprato V. Havelas ir jo bendražygiai. Anot to paties M. Zantovsky, jiems viltis reiškė ne tikėjimą pergale, o pajautimą prasmės to, ką darai. Prasmė jiems reiškė gyventi tiesoje, ginti žmogaus teises, prisiimti atsakomybę už tai, kad žmoniškumas išgyventų nežmoniškos santvarkos sąlygomis, nors galbūt ir esi pasmerktas pralaimėti. Mes norime tikėti, kad teisingame pasaulyje už gerus dalykus turi būti atlyginama ordinais. Tačiau, kaip liudija to paties V. Havelo atvejis, yra sistemų, kuriose už žmoniškumą baudžiama kalėjimu. Tad viltis, kaip liudijo V. Havelas, yra ne tikėjimas, kad kada nors būsi apdovanotas, o siekis gyventi autentišką gyvenimą, net jei būsi už tai nubaustas.  „Kada ir svetimi – nesvetimi / Ir visa, kas nespėjo atsitikti, / Nutolsta pasroviui nebūtimi, / Tarytum nebūtis turėtų kryptį“ Kartu tai yra lyderystės pamoka mūsų dienoms. Vienoje savo kalbų dar prieš Prahos pavasarį V. Havelas klausė: „Klausimas yra paprastas – ar mes esame pasirengę prisiimti galutinę atsakomybę už savo žodžius, ar mes tvirtai ir be jokių išsisukinėjimų galime garantuoti patys už save, ar galime savo pareiškimus užtvirtinti savo veiksmais ir jų tęstinumu.Tai nėra raginimas išskaičiavimams, o autentiškumui.“ Tai lyderystė, pagrįsta ne pamokslavimu, receptų dalijimu, o asmeniniu pavyzdžiu. Ji liudija suvokimą, kad negali kito kviesti rizikuoti, atsidurti sudėtingoje situacijoje, jei pats nesi pasirengęs rizikuoti pirmas, jei pasilieki šimtus būdų atsitraukti... Kitą kviesti kažkur gali tik tada, jei jau pats ten esi ar bent žengei pirmą žingsnį.  Prahos pavasario išvakarėse V. Havelas su kitais daug diskutavo apie tai, kokie turėtų būti opozicijos ir režimo reformatorių siekiai. Jam nebuvo priimtina taktika „viskas arba nieko“. Veikiau jis pasisakė už tai, kad reikia kovoti mažus, tačiau svarbius mūšius, kuriuos įmanoma laimėti. Daug dėmesio skirdamas asmeninei atsakomybei ir asmens pareigai gyventi tiesoje, jis liudija svarbų dalyką, kad sistemos nepakeisi arba pokyčiai bus tik fasadiniai, jei nepasikeis pats žmogus, jei nebus atkurtas jo orumas, jo atsakomybė, jo teisės. Būtent todėl po Prahos pavasario numalšinimo jis daug vilčių dėjo ne į politinius lyderius ar žymius visuomenės veikėjus, o į paprastą bakalėjininką arba, tiksliau – begalius, kurie galėtų pajausti savo galią išjudinti melu grįsto režimo pamatus gyvendami tiesoje. „Klausimas yra paprastas – ar mes esame pasirengę prisiimti galutinę atsakomybę už savo žodžius, ar mes tvirtai ir be jokių išsisukinėjimų galime garantuoti patys už save, ar galime savo pareiškimus užtvirtinti savo veiksmais ir jų tęstinumu. Tai nėra raginimas išskaičiavimams, o autentiškumui.“ Žymus sociologas Jurijus Levada akcentavo, kad kiekvienas totalitarinis režimas siekia sukurti naują žmogų, nuo kurio egzistavimo daugiausia priklauso ir režimo stabilumas. Šis naujas žmogus yra ne tiek režimo ideologijos skleidėjas, kiek veikėjas, geriausiai prisitaikęs išgyventi esmomis sąlygomis. Naujas žmogus yra pritaikytas ir prisitaikantis. Būtent todėl komunizmas negalėjo, negali ir negalės būti žmonišku veidu. Kad atsirastų naujas žmogus, reikia sunaikinti senąjį žmogų su visais jo įsitikinimais, tradicijomis, papročiais. Totalitarinių ideologų vaizduotėje žmogus tėra jokios apibrėžtos prigimties neturintis plastilino gabalas, iš kurio galima nulipdyti norimą tvarinį. Laisvas ir autentiškas žmogus yra pavojingas santvarkai ir jos išlikimui. Tą suvokę sovietiniai šulai ir pasiuntė tankus į Prahą.   Kaip komentuodamas savo eilėraštį „Rue Descartes“ rašo Czeslawas Miloszas, „universalios idėjos seniai prarado skonį mums iš Vilniaus, Varšuvos ar Budapešto“. Galime drąsiai pridurti – ir Prahos. Tiek Budapešto ruduo, tiek Prahos pavasaris, tiek apskritai visa komunistinės priespaudos istorija moko mus būti atidiems visoms universalijoms, kalbančioms apie geležinius istoriją valdančius principus ir pasaulio perkūrimą atsižvelgiant į juos. Kaip įrodė komunizmas, ši ideologija nepaaiškino pasaulio, o kūrė iškreiptą jo suvokimą ir matymą, galiausiai suteikdama ir legitimaciją milžiniškam socialiniam eksperimentui, už kurį buvo mokama milijonais gyvybių ir sulaužytų likimų. Šis skepsis, apie kurį liudija Cz. Miloszas, yra vienas dalykų, kuriuos turime saugoti kurdami laisvą visuomenę, paremtą autentiškais žmonių tarpusavio saitais. Juolab kad pagundos perkurti pasaulį pagal vieną ar kitą ideologinę špargalkę vis sugrįžta prisidengdamos skirtingomis kaukėmis.

Pilnas straipsnis bernardinai.lt svetainėje.

Naujausios orų naujienos Lietuvoje:

2018-11-20, Antradienis

2018-11-19, Pirmadienis

2018-11-18, Sekmadienis

2018-11-17, Šeštadienis

2018-11-16, Penktadienis

2018-11-15, Ketvirtadienis

 senesni >