Orai ir orų svetainės vienoje vietoje

Orų naujienos Lietuvoje, pranešimai apie kelių būklę, eismo sąlygų naujienos

Knygų lentyna. A. Babčenka apie Čečėniją, istorijos apie didžiąją meilę ir meistriški siužetai


Pixabay.com nuotrauka. Aršaus Kremliaus politikos kritiko Arkadijaus Babčenkos kūrinys Arkadij Babčenko „Karas: Čečėnijos tragedija“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertėja Irena Ramoškaitė.  Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – knygą „Karas. Čečėnijos tragedija“. Tai žinomo rusų žurnalisto, aršaus dabartinės Kremliaus politikos kritiko Arkadijaus Babčenkos kūrinys. Dar nesulaukęs dvidešimties jis dalyvavo Pirmajame Čečėnijos kare (1994–1996 m.), paskui ir Antrajame (1999–2009 m.). Dirbo karybos apžvalgininku Rusijoje įvairiuose leidiniuose ir TV kanaluose, filmavo dokumentinius reportažus, veikė karštuosiuose taškuose Pietų Osetijoje ir kitur. Kaip ne kartą yra pripažinęs savo interviu, A. Babčenka iš pradžių laikėsi didžiavalstybinių pseudopatriotinių nuostatų, troško kvapą gniaužiančių nuotykių ir žygdarbių, tačiau pamažu jo požiūris į daugelį dalykų ėmė keistis. Arkadijus netrukus suprato, kad jo gimtoji Rusija galutinai pasuko neapykantos, įtampos eskalavimo, agresijos prieš kaimynus ir atviro susidorojimo su kitaminčiais keliu. Pačios baisiausios diktatūros link. Po kritiškų atsiliepimų internete apie Maskvos valdžią ir jos vykdomą politiką autoriui pradėtos kelti sufabrikuotos bylos, pasipylė anoniminiai grasinimai susidoroti. Likti toliau gyventi Rusijoje reiškė pakliūti į kalėjimą arba atsisveikinti su gyvybe. 2017 m. vasarį A. Babčenka persikėlė į Kijevą, kur įtikinamai demaskuoja ir griežtai kritikuoja grobikiškus Kremliaus režimo veiksmus Ukrainos atžvilgiu. 2018 m. gegužę visą pasaulį sukrėtė žinia, kad A. Babčenka nužudytas, bet netrukus paaiškėjo, kad mirties inscenizavimas tebuvo slapta Ukrainos saugumo tarnybų operacija siekiant sulaikyti žurnalisto žmogžudystę rengusius slaptųjų Rusijos tarnybų finansuojamus asmenis. Šiuo metu A. Babčenkai skirta apsauga, jis priverstas gyventi gana suvaržytas, bet nutraukti veiklos nesirengia. Knygoje „Karas: Čečėnijos tragedija“ autorius prisimena savo patirtį Čečėnijos kare, kai aštuoniolikmetis naivus vaikinas pateko tiesiai į mėsmalę. Knygoje rusų kariuomenė vaizduojama kaip raketomis, sunkiąja artilerija, lėktuvais ir tankais ginkluotų nusikaltėlių gauja. Karas tokiems – galimybė nevaržomai prievartauti, prisiplėšti ir išvengti kalėjimo. Čia viešpatauja sadistiniai impulsai ir nežabotas godumas. Nužmogėja ne tik kariuomenė – visas sociumas pradeda gyventi pagal kalėjimo modelį, vadovautis dedovščinos principais. Būtent tai, pasak A. Babčenkos, ir yra siaubingiausia.  Mes nežinome, dėl ko kariaujame. Neturime tikslo, moralinio pasiteisinimo. Mus siunčia žudyti ir mirti neaišku, už ką. Tame pulke visi nekenčia visų, virš aikštės, it susmirdęs sunkus debesis tvyro beprotybė ir neapykanta – ir šis debesis įsismelkia į jauniklius kaip citrinų rūgštis: prieš išsiunčiami į mėsmalę mes nelyg šašlykas privalome prisitraukti baimės ir neapykantos raugo. Taip paprasčiau stipti. Jaudinantis pasakojimas apie draugystę, keliones, laimę ir nepamirštamą didžiąją meilę Sofia Lundberg „Raudona užrašų knygelė“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw. Sofia Lundberg – garsi Švedijos žurnalistė ir redaktorė. Jos debiutinis romanas „Raudona užrašų knygelė“ sužavėjo šimtus tūkstančių skaitytojų ne tik Švedijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.  Gyvenimas – tai virtinė susitikimų. Kiekvienas jų unikalus kaip atskiras perlas vėrinyje. Mes susitinkame ir įsimylime, išsiskiriame ir susitaikome, dalijamės džiaugsmu ir skausmu, o kartais mūsų širdys dūžta į šipulius.Tačiau ką verta pasilikti iš neapčiuopiamai lakaus nugyventų metų smėlio? Šito savęs klausia senoji Dorė, rymodama viena savo bute Stokholme. Atsakymas slypi ypatingoje užrašų knygelėje, kurią tėvas jai padovanojo per dešimtąjį gimtadienį. Pageltusiuose puslapiuose Dorė suguldė visus ilgo ir audringo gyvenimo vardus: Madam Serafin, dailininkas Gesta, naivioji sesutė Agnesė, Alanas. Giminės, priešai, meilužiai – kiekvienas užima ypatingą vietą Dorės atmintyje, tačiau dauguma vardų išbraukti, nes beveik visi jau palikę šį pasaulį. Todėl vieną dieną Dorė ima rašyti savo gyvenimo istoriją. Kad supintų likimo pynę, kurioje dar liko netikėtų posūkių. Kad su kitais pasidalytų brangiausiu turtu – prisiminimais. Ir kad vėl atrastų prasmę kelionės, kurios pagrindinis tikslas – meilė. „Raudona užrašų knygelė“ – jaudinantis pasakojimas apie draugystę, nuotykius, keliones, laimę, skausmą ir nepamirštamą didžiąją meilę. Jis aprėpia ištisą vienos moters gyvenimą ir nuveda skaitytoją į prabėgusius, tačiau įstabius Dorės jaunystės laikus Paryžiuje, Niujorke ir Stokholme. Naujausias Elif Shafak romanas apie meilę, tapatybės paieškas ir tikėjimą Elif Shafak „Trys Ievos dukterys“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė.  Mūsų buvo trejetas: ji, Mona ir aš. Nusidėjėlė, Tikratikė ir Abejojančioji. Elif Shafak – žymiausia turkų rašytoja, sėkmingai derinanti Rytų ir Vakarų literatūrines tradicijas. Yra parašiusi penkiolika knygų, jos išverstos į keturiasdešimt septynias kalbas. Lietuviškai išleisti jos romanai „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Mečetė sultono dukteriai“ („Tyto alba“, 2010, 2012, 2017 m.). „Trys Ievos dukterys“ – naujausias E. Shafak romanas. Vieną pavasario vakarą Stambule turtinga dviejų vaikų motina Perė vyksta į vakarėlį prašmatnioje viloje, tačiau pakeliui tampa užpuolimo auka: elgetos pagrobia jos rankinę, o iš jos iškrenta nuotrauka, primenanti studijas Oksforde. Tai vienintelis praeities įrodymas, su kuriuo ji nepajėgė išsiskirti – nes tai buvo svarbiausia jos gyvenimo atkarpa, pasibaigusi netikėtai ir žiauriai. Ir vakarėlis Perei virsta prisiminimų vakaru... Oksforde negalėjo būti skirtingesnių merginų kaip Perė, Šyryn ir Mona. Tiek kilme, tiek išvaizda, tiek būdu, o svarbiausia – požiūriu į tikėjimą. Tačiau vienas dalykas buvo bendras: Dievo klausimas. Ne, du dalykai. Antrasis – tai profesorius Azuras ir jo Dievo pažinimo seminaras. Protingas, provokuojantis, net šokiruojantis ir nepaprastai patrauklus profesorius, kurį Oksforde vieni garbina, o kiti keikia. Abejonių kupina Perė, įžūli ateistė Šyryn ir pamaldi musulmonė Mona, gebanti suderinti amerikietišką feminizmą su hidžabo dėvėjimu, – visos jos susitinka Azuro seminare, tikėdamosi surasti Dievą savyje ir išsivaduoti iš abejonių. Trys merginos, trys Ievos dukterys, trys keliai, vienas tikslas – ir trys visiškai skirtingi likimai. Prisiminimų į praeitį nublokšta Perė tą katastrofišką Stambulo vakarą bando grįžti į skaudžią patirtį, kurią beviltiškai stengėsi užmiršti. Bet ar mes galime pabėgti nuo savęs? Knyga, atvėrusi Jugoslavijos pilietinių karų žaizdas Goran Vojnović „Jugoslavija, mano tėvynė“. Vilnius: „Kitos knygos“, 2018 m. Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė.  Jugoslavijos griūties sukelti pilietiniai karai iki šiol paliko daug mįslių istorikams, rašytojams ir tų įvykių liudininkams. Kaip galėjo nutikti, kad pačioje XX a. pabaigoje kilo brolžudiškas karas? Kodėl kaimynystėje gyvenę žmonės per vieną naktį virto pamišėliais nacionalistais ir net karo nusikaltėliais? „Visi jie tykiai ir nepastebimai puoselėjo širdyse niršulį, tūžmastį ir jau iš anksto turėjo paruošę atsiprašymus už nekaltų žmonių pjovimą, už visus sudegintus kaimus, už visas išprievartautas mergaites. Visa tai jiems leido įvykdyti jų istorijos, jos viską pateisino“, – karčiai pastebėjo Slovėnijos rašytojas Goranas Vojnovićius. Jo romanas „Jugoslavija, mano tėvynė“ atvėrė neseniai užsitraukusias žaizdas ir buvo prieštaringai įvertintas visame Balkanų regione. Vieni kaltino autorių nostalgija Jugoslavijos laikams, kiti – patriotizmo stoka. G. Vojnovićius tokius kaltinimus griežtai atmetė: „Daugumai skaitytojų romanas pasirodė kaip pabrėžtai jugonostalgiškas ir buvo suprastas kaip provokacija. Tačiau pagrindinio veikėjo vaikystės Jugoslavijoje nėra socializmo, politikos, socialinės tikrovės, Jugoslavija tėra fonas, kuriame rutuliojasi idiliška vaikystė. O vieną gražią dieną ji brutaliai nutraukiama. Tą akimirką vaikystė nustoja buvusi vaikyste, o Jugoslavija virsta klaikia vieta.“ Knygos siužetas užsimezga kaip detektyvinė istorija. Pagrindinis herojus Vladanas įveda į „Google“ paieškos sistemą savo tėvo, anuometės Jugoslavijos liaudies armijos karininko, kaip manyta, žuvusio kare, vardą ir pavardę. Tada ima skleistis niūri jo šeimos ir visos Jugoslavijos paslaptis. Sūnus išvyksta ieškoti tėvo bandydamas suvokti, kodėl sugriuvo idiliškas jo vaikystės pasaulis. Siekdamas paaiškinti dabartį, tiriantis pasakotojo žvilgsnis sugrąžina į kruvinas praeities dienas. Per šeimos sagą atkuriami sudėtingi istoriniai įvykiai, pasakojimas atskleidžia susiskaldymą, įsižiebiantį tarp daugelį metų kartu gyvenusių tautų, ir kultūrinius skirtumus, galinčius tapti etninių žudynių priežastimi. „Jugoslavija, mano tėvynė“ – įtaigus romanas apie paskutinį XX amžiaus karą Europoje. Knygoje daug humoro, padedančio pakelti tragiškų įvykių naštą. Itin realistiški, jautrūs ir kartu šiurkštūs veikėjai – tai paribio žmonės, kiauras dienas leidžiantys užeigose ir nuolat besiklausantys „turbofolko“. Per asmenines jų tragedijas ir atsiskleidžia įvykiai, iš politinio žemėlapio ištrynę didžiulę valstybę. Ar karas glūdi žmoguje, ar kažkur kitur? Ar kiekvienas iš mūsų tam tikromis aplinkybėmis gali tapti karo nusikaltėliu? Ar europietiška laisvės idilė nėra tik iliuzija, jau rytoj galinti taip pat kruvinai išsisklaidyti? Tai retoriniai klausimai, kuriuos nesunku įžvelgti tarp romano eilučių.  Nacistinės Vokietijos žlugimas: pragarą žemėje išgyvenusiųjų prisiminimai Thomas Goodrich „Pragaro audra“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Kęstutis Šatkauskas.  Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Thomaso Goodricho knygą apie nacistinės Vokietijos žlugimą „Pragaro audra“. Tai buvo kruviniausias ir baisiausias karas pasaulio istorijoje. Žuvo milijonai žmonių, sunaikintas neįkainojamos vertės turtas, nuo žemės nušluoti senoviniai miestai – Antrasis pasaulinis karas tapo didžiausia tragedija visų kariavusių šalių piliečiams, įskaitant vokiečius – pralaimėjusią pusę. Th. Goodricho knyga „Pragaro audra“ – tai pasakojimas apie Vokietiją užgriuvusius karo siaubus, kuriuos šalys nugalėtojos linkusios nutylėti. Autorius aprašo, ką matė sąjungininkų pilotai bombarduodami Vokietijos miestus, ką patyrė esantys bunkeriuose, kai, girdėdami krintančių bombų švilpesį, laukė mirties... Pasakojama apie Rytų fronto žiaurumus paskutiniais karo mėnesiais, apie vokiečių moterų likimus, kai siautėjanti Raudonoji armija prievartavo ir žudė visoje Europoje – kaip visos „nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties metų“ moterys su pasibaisėjimu laukė žodžių „Frau Komm“ (vok. „Eikš, moterie“). Didžiausių nuostolių istorijoje atnešusios nelaimės, kai, bėgdami jūra, žuvo tūkstančiai karo pabėgėlių, priverstinė masinė emigracija, pareikalavusi galybės aukų, žmonių likimai pokarinėse mirties stovyklose ir kankinimo kamerose – šios ir daugybė kitų tamsiųjų Antrojo pasaulinio karo paslapčių atskleidžiamos „Pragaro audroje“.  Th. Goodricho knygoje gausu liudininkų pasakojimų. Neretai jie tokie kraupūs, kad tiesiog sunkiai įtikinami. Deja, tai ne meninis pagražinimas ir ne siaubo romanorašytojo fantazija, o pragarą žemėje išgyvenusių žmonių prisiminimai. Daugiau nei paslaptingas romanas, tai psichologinis trileris Charlotte Link „Lapių slėnis“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Teodoras Četrauskas. Mano slėnis, – galvojo jis, – mano ola.Kelią į ją parodė lapė, todėl jam tuojau šovė į galvą, kaip pavadins šį žemės lopinėlį, kuris nuo šiol priklauso vien jam: Lapių slėniu.Tai skamba paslaptingai ir sykiu neįprastai.Lapių slėnis.  Jis patenkintas apžiūrėjo savo darbą. Niekas nepastebės, kad čia yra landa į olą. Jo slėptuvės niekada niekas neras. Ir jis dažnai čia bus ir galbūt dar išplės landą, sutvirtins olos sienas ir pasidarys slėptuvę visiems laikams.  Saulėtą rugpjūčio dieną automobilių aikštelėje, vidury laukų, Vanesa laukia vyro, kuris trumpam nuėjo pavedžioti šunį. Užsigalvojusi nepastebi, kaip artėja automobilis. Kai Metjus grįžta su šunimi, Vanesa jau dingusi be pėdsakų. Pagrobėjas Rajanas užrakino ir paslėpė moterį urve, palikęs maisto savaitei, tačiau jis netrukus sulaikomas dėl kito nusikaltimo, dar net nespėjus pareikalauti išpirkos... Praėjus trejiems metams, taip ir neatskleidęs paslapties dėl Vanesos pagrobimo, Rajanas paleidžiamas iš kalėjimo. Ar Vanesai pavyko išsigelbėti? Tai daugiau nei paslaptingas romanas, tai psichologinis trileris, kuriame Charlotte Link sužavi meistriškai plėtodama siužetą ir kurdama įvairialypius veikėjų paveikslus. Charlotte Link – viena sėkmingiausių šiuolaikinės literatūros vokiečių autorių, jos knygų parduota daugiau nei 26 milijonai egzempliorių.  Savito, paslaptingo ir tragiško grožio romanas Tan Twan Eng „Vakaro Miglų sodas“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Eglė Raudonikienė. 1951-ieji, Malaja. Nutraukusi teisininkės karjerą, Jun Ling Teo atvyksta į džiunglių supamą arbatos plantaciją Šiaurės Malajoje. Ji ieško Jugirio, vienintelio japoniškojo sodo visoje Malajoje, ir šio sodo šeimininko mįslingojo Aritomo, buvusio Japonijos imperatoriaus sodininko. Patyrusi japonų karo belaisvių stovyklos košmarą, Jun Ling neapkenčia japonų, tačiau svajoja sukurti japoniškąjį sodą nelaisvėje žuvusios sesers atminimui – imtis šio užsakymo bando įkalbėti Aritomo. Šis nesileidžia įtikinamas, bet sutinka priimti Jun Ling mokine iki lietų sezono. Vėliau ji galėsianti sukurti sodą pati. Bėga laikas, ir Jun Ling neapykantą skriaudėjams išstumia susižavėjimas mokytoju bei jo menu. Aplink siaučia partizaninis karas su komunistais, o Vakaro Miglų sodas pilnas savų paslapčių. Kas gi yra Aritomo ir kodėl jis turėjo bėgti iš Japonijos? Kas jį sieja su Jun Ling bičiuliu Magnusu Pretorijumi, kuris, regis, vis išvengia komunistų antpuolių? Ką byloja generolo Jamašitos aukso legenda – ar joje esama tiesos? Kur slypi atsakymas į visą gyvenimą Jun Ling kankinantį klausimą? O gal pati tamsiausia paslaptis – tikroji Jun Ling išsigelbėjimo iš karo gniaužtų istorija? Paslaptys su ibseniška precizija Vigdis Hjorth „Palikimas“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Agnė Guigaitė. Tai, kad nė viena jūsų niekada nesiteiravot, kokia mano versija, visada kėlė ir dabar man tebekelia baisų liūdesį. Taip Bergljota po karštos diskusijos dėl palikimo rašo jaunesnėms seserims elektroniniame laiške. Po tėvo mirties kebliu klausimu skirstant jo sukauptą turtą tampa dviejų vasarnamių Valeryje likimas. Jau daugybę metų ir jais, ir tėvais rūpinosi dvi jaunėlės seserys. Joms vasarnamiai ir atiteks. Brolis, vyriausiasis iš vaikų, ir Bergljota kiekvienas savaip nutraukę ryšius su šeima. Kodėl jie įsitraukia į ginčą dėl testamento? Ar vien todėl, kad prie namų, kuriuose vaikystėje juodu leido vasaras, buvo prisirišę jau ir jų atžalos. Diskutuojant dėl finansinio palikimo, ima rutuliotis ir moralinė dilema, o ši įsuka į tikrą emocijų verpetą. „V. Hjorth atskleidžia paslaptis su ibseniška precizija ‒ įtampa neatslūgsta iki pat paskutinio knygos puslapio.“ (Ingunn Økland, „Aftenposten“) Romanas Norvegijoje pasirodė 2016 m. ir jo tiražas perkopė 150 000 egzempliorių, teises jį versti nusipirkusios jau 14 šalių.  „Palikimas“ apdovanotas Norvegijos knygynų ir Norvegijos kritikų premijomis, nominuotas Šiaurės ministrų tarybos literatūros premijai. Vigdis Hjorth, produktyvi ir nevengianti aštrių temų romanistė, niekuomet neslėpė rašanti atsižvelgdama į gyvenimiškąją savo patirtį. Nors tikrovės ir išmonės sąsajų romane „Palikimas“ tikrai netrūksta, autorė pabrėžia, kad jos kūrinys turėtų būti skaitomas kaip romanas. Kasdienės žmonių bėdos jame išradingai supintos su filosofinėmis problemomis.  Subtili ir intelektuali odė meilei Sarah Perry „Esekso slibinas“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2018 m. Vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. XIX a. pabaigos Londonas. Korą Syborn po vyro mirties užlieja ir liūdesys, ir palengvėjimas. Santuoka buvo nelaiminga, mokslui gabią Korą varžė paklusnios, savęs atsižadėjusios žmonos vaidmuo. Moteris nutaria prieglobsčio ieškotis kaime ir atsikrausto į Eseksą, Aldvinterio parapiją, kur vikaru tarnauja Vilas Ransomas. Kaimelis apsėstas gandų apie mitinę pabaisą: netoliese pastebėtas Esekso slibinas, kitados klajojęs po pelkes ir galabijęs žmones. Kora susižavi šia žinia ir kaip mokslininkė viliasi, kad iš tikrųjų pabaisa tėra dar neatrasta gyvūnų rūšis. Ji leidžiasi padaro pėdsakais ir netrukus sutinka vikarą. Šis slibino atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai. Parapijiečių susijaudinimas jam atrodo nedoras ir pražūtingas, atitraukiantis nuo tikrojo tikėjimo ir griaunantis tykaus kaimelio ramybę. Pamažu tarp nuolat besiginčijančių, bet vienas prie kito traukiamų Koros ir Vilo užsimezga keistas, gyvenimą keičiantis ryšys. Mokslinės fantastikos mėgėjams Anna Day „Fandom“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Gediminas Auškalnis. Galiausiai išaušo didžioji diena. Violeta pasiruošusi susitikti su aktoriais, vaidinusiais jos mėgstamiausios knygos ekranizacijoje. Violeta mintinai žino kiekvieną knygos Pakaruoklio šokis dialogą ir gali pakartoti visus veikėjų pokštus. Jau seniai ji svajoja įsikūnyti į pagrindinės veikėjos Rouzės vaidmenį. Ir šiandien kvapą gniaužiančiame Comic Con renginyje, persirengusi Rouzės kostiumu, ji traukia susitikti su pagrindiniais filmo aktoriais. Mergina netveria savo kailyje, sulaukusi pagyrų iš gražuolio Vilou, geriausio visų laikų herojaus ir mylimiausio aktoriaus. Ji mėgaujasi komplimentais ir išskirtiniu dėmesiu, tačiau nutinka kai kas netikėto... Žemė pradeda drebėti. Kyla sąmyšis. Violeta su savo draugais atsiduria nors ir gerai pažįstamame, bet žiauriame ir pavojingame Pakaruoklio šokio pasaulyje. Pagrindinė herojė Rouzė nužudyta, originalios istorijos tėkmė sujaukta. Violetos svajonė tampa tikrove – jai tenka užimti Rouzės vietą. Ji privalo išgyventi savo vaidmenį iki galo ir tikėtis, kad viskas eisis taip, kaip buvo parašyta... Bet ar tikrai net mėgstamiausia istorija verta mirties?  Kovos Karelijos sąsmaukoje Mika Kulju „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos: lemtingas Suomijos mūšis“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Aida Krilavičienė. Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Mikos Kulju knygą „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos: lemtingas Suomijos mūšis“. Dėl 1939 m. pabaigoje tarp SSRS ir Suomijos įsiplieskusio Žiemos karo Maskvai taip ir nepavyko sovietizuoti Suomijos – paversti dar viena „broliška respublika“. Didvyriškai pasipriešinę suomiai, nors ir prarado dalį teritorijų, atlaikė daug kartų galingesnės ir turinčios nepalyginti didesnę technikos galią Raudonosios armijos spaudimą. Ir vis dėlto Maskva neatsisakė planų praryti suomišką kąsnelį, bet tam sutrukdė 1941 m. birželį prasidėjęs sovietų ir nacių karas. Suomiams, atsidūrusiems sudėtingoje geopolitinėje padėtyje, ne savo noru tapusiems vokiečių sąjungininkais, pavyko atsikovoti per Žiemos karą prarastas teritorijas, bet 1944 m. galingas raudonasis volas pradėjo ristis atgal. Prasidėjo vienas iš vadinamųjų dešimties garsiųjų Stalino smūgių – Vyborgo–Petrozavodsko operacija, turėjusi pasibaigti besąlygišku Suomijos kapituliavimu. Mikos Kulju knyga „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos“ pasakoja apie kruvinas 1944 m. birželio pabaigos–liepos pradžios kovas Karelijos sąsmaukoje, į šiaurės rytus nuo Vypurio (dab. Vyborgas). Ten buvo sprendžiamas Suomijos likimas. Tada prieš maždaug 50 tūkst. suomių karių stojo triskart gausesnės sovietų pajėgos, aprūpintos galinga karo technika, apsvaigintos pergalių prieš vokiečius. Neįtikėtinomis pastangomis, pasinaudojus sudėtingu reljefu ir sumania gynyba, padedamiems negausių vokiečių ir švedų savanorių padalinių, suomiams pavyko atremti masinį puolimą. Per dvi savaites smarkių kautynių Raudonoji armija pasistūmėjo viso labo 10–12 kilometrų, paskui puolimas buvo sustabdytas ir pereita prie gynybos. Suomiai dar kartą įrodė, kad geba puikiai kovoti ir narsiai gintis. Kupina neabejotino mažos šiaurinės tautos didvyriškumo, pasiaukojimo ir meilės tėvynei, Mikos Kulju knyga „Stebuklas prie Talio ir Ihantalos“ skiriasi nuo perdėm herojiškos, netgi romantizuotos karinės literatūros. Čia kiekvienas skyrius – atskira istorija, kurioje veikia skirtingi, kitokias pareigas užimantys, įvairiuose ruožuose kovoję žmonės. Liudininkų atsiminimais grįsti autoriaus pasakojimai apie kovų prie Talio ir Ihantalos dalyvius detaliai atskleidžia didžiojo mūšio eigą. Knygoje pasakojama apie konkrečius asmenis: pėstininkų seržantą, slaugę, už bailumą sušaudytą kareivį, suomiams padėjusį vokiečių pilotą, švedų savanorį ir net Sovietų Sąjungos maršalą. Mika Kulju nevaizduoja prieš galingą sovietų kumštį kovojusių suomių nei antžmogiais, nei supermenais. Tai tokie pat žmonės, turintys savo dorybių ir silpnybių, ne tik narsūs, bet ir jaučiantys baimę, nusivylimą, praradę viltį. Aprašydamas kautynes prie Talio ir Ihantalos, autorius kuria visapusišką karo vaizdą. Atskiros, viena į kitą nepanašios istorijos tarsi susidėlioja į didelę mozaiką. Kautynės prie Talio ir Ihantalos leido suomiams išvengti visiškos šalies okupacijos, o vyriausybei suteikė laiko ieškoti išeičių iš susidariusios padėties ir davė galimybę išstoti iš karo išvengiant besąlygiško kapituliavimo. Raudonosios armijos vadovybės pranešimuose teigta, kad 1944 m. vasaros puolimas taip ir nepasiekė savo tikslų. Meistriškas žongliravimas pasakojimu Victoria Fox „Nutilęs fontanas“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Gražina Šumskytė. Neįtikėtini siužeto vingiai, nusidriekiantys per skirtingus pasaulio miestus, ir tamsios praeities paslaptys. Baimindamasi galimų kaltinimų dėl įvykusios tragedijos Lusi Viteiker pabėga iš Londono ir įsikuria Barbarosos pilyje Toskanoje. Nerimą ir graužatį dėl ateities netrukus nustelbia smalsumas, kodėl pilies šeimininkė Vivjena niekada jai nepasirodo, o žinutes atsiunčia per savo tarnus? Kodėl Lusi pabunda kasnakt tuo pat metu ir jai atrodo, kad ji ne viena? Keisti įvykiai pilyje sustiprina merginos ryžtą išsiaiškinti šios vietos ir paslaptingos šeimininkės praeitį.  Tai kupinas paslapčių romanas, kurį skaitant neapleidžia grėsmės nuojauta. Meistriškai žongliruodama pasakojimu iš praeities ir dabarties perspektyvomis autorė tol maišo kortas, didina įtampą ir klaidina skaitytoją, kol pasiekia neįtikėtiną atomazgą. Knyga, kviečianti pakeisti pasaulį Dalai Lama, Franz Alt „Jo Šventenybė Dalai Lama apie pasaulį“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Vita Šileikienė.  Empatija yra žmonių sambūvio pagrindas. Mano įsitikinimu, žmonijos raida priklauso nuo bendravimo, o ne nuo konkurencijos. Šitai įrodyta ir moksliškai. Turime suprasti, kad žmonija – viena didelė šeima. Fiziškai, dvasiškai ir emociškai visi esame broliai ir seserys. Tačiau vis dar per daug dėmesio teikiame ne bendrumui, o skirtumams, nors visi taip pat gimstame ir taip pat mirštame. Jo Šventenybė Dalai Lama Naujoje Tibeto dvasinio lyderio knygoje, jau tapusioje tarptautiniu bestseleriu, aprašomi pasaulio keliai į vienybę, paliečiamos skaudžios aktualios temos – aktyvėjantis nacionalizmas, mintis apie pasaulio vienybę paneigiantis naujo JAV prezidento šūkis „Pirmiausia – Amerika!“, pabėgėlių krizė, klimato kaita, materializmas; taip pat meditacija, visuomenės moralė ir net neurologija. „Vis aiškiau matau, – sako Nobelio taikos premijos laureatas, – kad mūsų dvasinė gerovė priklauso nuo žmogiškos prigimties, nuo bendrų prigimtinių bruožų – gerumo, atjautos ir globėjiškumo.“ Kruopštus tyrinėjimas apie Černobylio avariją Andrew Leatherbarrow „Černobylis. 01:23:40“. Vilnius: „Briedis“, 2018 m. Vertė Jurga Grunskienė.  Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Andrew Leatherbarrow knygą apie vieną didžiausių tragedijų branduolinės energetikos istorijoje „Černobylis. 01:23:40“. 1986 m. balandžio 26-ąją, 1 val. 23 min. 40 sek., Černobylio atominėje elektrinėje vykstant „turbogeneratoriaus rotoriaus inercijos“ bandymui, ketvirtojo bloko pamainos viršininkas Aleksandras Akimovas nuspaudė reaktoriaus avarinio stabdymo mygtuką. Netikėtai šoktelėjus reaktoriaus galiai, tai buvo pats blogiausias sprendimas. Dėl susidariusio garų slėgio nugriaudėjo galingas sprogimas, sunaikinęs ketvirtąjį Černobylio AE bloką. Į aplinką pasklidusi mirtį sėjanti radiacija užteršė pusę Europos. Radioaktyvioji tarša net 400 kartų viršijo taršą, kurią 1945 m. sukėlė atominės bombos sprogimas Hirošimoje. Akademikas Valerijus Legasovas, aktyviai dalyvavęs likviduojant katastrofos pasekmes, per antrąsias tragedijos metines nusižudė. Jį kamavo ne tik spindulinė liga, bet ir gėda dėl atsainaus valdžios požiūrio į savo piliečių gyvybes. Likus keliolikai valandų iki mirties, V. Legasovas diktofonu įrašė tokį tekstą: „Atominėje elektrinėje jokio pasirengimo, tik didžiulis aplaidumas ir išgąstis. Kaip 1941-aisiais, tik dar blogiau... Ta pati narsa, ta pati neviltis, ir visiškas nežinojimas ko griebtis...“ Mokslininko nuomone, dėl avarijos kalta kiaurai perpuvusi sovietinė sistema, o pati tragedija – ištisus dešimtmečius besikaupusių blogybių išraiška. Sovietų Sąjungoje informacija apie avariją buvo sąmoningai slepiama ir iškraipoma. Kaltė pradėta versti operatoriams, tyčia nutylint apie rimtus RBMK reaktoriaus konstrukcijos trūkumus. Teigta, kad SSRS technologijos – nepriekaištingos. Visuomenė nieko nežinojo ir apie anksčiau įvykusias avarijas. Pavyzdžiui, 1957 m. netoli įslaptinto SSRS miestelio Čeliabinskas-65 sprogo reaktorių gamybos komplekso „Majak“ radioaktyviųjų atliekų talpykla, o po dešimties metų toje pačioje vietoje įvyko dar vienas branduolinis incidentas. Pavojingos atliekos laidotos nedideliame Karačiajaus ežere. Vandens telkinys buvo užterštas taip, kad pakrantėje stovintis žmogus per valandą galėjo gauti mirtiną radiacijos dozę. 1967 m. pavasarį, kai dėl sausros dalis ežero išseko, kilusi audra išnešiojo mirtinas daleles po milžinišką teritoriją.  1975 m. Leningrado AE iš dalies išsilydė RBMK reaktoriaus blokas. 1977 m. panaši avarija įvyko ir Belojarsko atominėje elektrinėje, tačiau net ir tada sovietų valdžia nesiliovė tvirtinusi, kad SSRS branduolinė programa yra visiškai saugi. 1983 m. pastatytoje Ignalinos AE pradėjus pirmojo RBMK reaktoriaus bandymus išaiškėjo rimtas trūkumas: įleidus valdymo strypus į reaktorių, jo galia pradeda nekontroliuojamai didėti. Iš esmės būtent dėl šios priežasties po kelerių metų įvyko sprogimas Černobylio AE. Tąkart Lietuvai pasisekė – avarijos pavyko išvengti. Černobylio AE vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Anatolijus Diatlovas, praėjus keleriems metams po avarijos, sakė: „RBMK reaktorius buvo tiesiog pasmerktas sprogti.“  Katastrofą Černobylio AE lydėjo absurdas ir klaidingų sprendimų virtinė. Net praėjus dienai po sprogimo netikėta, kad reaktorius sprogo, nors tada jis jau buvo visiškai sugriuvęs. Neįtikėtina, bet elektrinėje nebuvo jokių matavimo prietaisų, galinčių fiksuoti didesnę radiaciją. Darbuotojai rado vienintelį dozimetrą, kuris elektrinėje rodė gyvybei nepavojingą radiacijos lygį, o iš tiesų ji keliasdešimt tūkstančių kartų viršijo leistiną normą.  Statant elektrinę, jos stogas buvo padengtas itin degiu bitumu, nors dar dešimtmetį prieš avariją pramoninėje statyboje jį naudoti buvo uždrausta. Už kovą su gaisrais atsakingas AE personalas neturėjo jokių specialių nuo radiacijos saugančių drabužių. Nebuvo net paprasčiausių dujokaukių, tik primityvūs respiratoriai su oro filtrais.  Apie sprogimą žmonių net nesiteikta informuoti. Jie ir toliau gyveno visiškoje nežinioje – ramiai vaikščiojo gatvėmis, mamos vežimėliuose vežiojo vaikus, o rytinės Černobylio AE pamainos darbuotojai, kaip įprasta, 8 valandą ryto atvyko į darbą. Pirmieji pranešimai apie avariją spaudoje pasirodė tik praėjus 36 valandoms po tragedijos. Pradėta vykdyti Pripetės ir gretimų gyvenviečių gyventojų evakuacija. Dauguma žmonių nė nesuprato, kad savo namus palieka visiems laikams.  Kiek žmonių nukentėjo po katastrofos Černobylio AE? Šiandien to niekas negali pasakyti. Radioaktyvioji tarša apėmė 23 % Baltarusijos, 7 % Ukrainos teritorijos, didžiulius Vakarų Rusijos, kai kurių kitų Rytų Europos valstybių plotus. Praėjus keleriems ar keliolikai metų po katastrofos nuo pavojingo spinduliavimo ligų mirė 34 499 avarijos padarinius likvidavę žmonės. Mokslinio radiacinės medicinos centro prie Ukrainos vyriausybės darbuotoja J. Stepanova teigė: „Mus tiesiog užplūdo skydliaukės vėžio, įvairių rūšių leukemijos ir genetinių mutacijų atvejai, kurie prieš 20 metų nebuvo žinomi“. „Černobylis. 01:23:40“ – tai Andrew Leatherbarrow penkerių kruopštaus tyrinėjimo metų rezultatas. Autorius ne tik praleido tūkstančius valandų analizuodamas visą prieinamą literatūrą apie Černobylio avariją, bet 2011 m. ir pats nuvyko į draudžiamąją zoną, apleistą Pripetės miestą. Įtraukiantis istorinis pasakojimas šioje knygoje susipina su A. Leatherbarrow kelionės įspūdžiais ir yra papildytas jo fotografijomis. Čia į Černobylio avariją žvelgiama įvairiais aspektais – nuo bendrų katastrofos vertinimų iki asmeninių istorijų, pasakojimų apie katastrofos padarinius likvidavusių žmonių darbą mirtinomis sąlygomis.  Šiomis dienomis vykstant diskusijoms apie Lietuvos pasienyje statomą Astravo atominę elektrinę ir jos keliamus pavojus, ši britų autoriaus knyga yra ypač aktuali.

Pilnas straipsnis bernardinai.lt svetainėje.

Naujausios orų naujienos Lietuvoje:

2018-08-21, Antradienis

2018-08-20, Pirmadienis

2018-08-19, Sekmadienis

2018-08-18, Šeštadienis

2018-08-17, Penktadienis

2018-08-16, Ketvirtadienis

 senesni >